Diplomatija ir verslas

2015.05.27

Gegužės 27 d. Ambasadorių klubas surengė forumą „Diplomatija ir verslas“. Forumo dalyviai pasidalino savo patirtimi ir įžvalgomis, buvo prisimintos sėkmės istorijos, pamokos ir iššūkiai.

Forumo dalyvius pasveikino užsienio reikalų viceministras Rolandas Kriščiūnas.

Renginį moderavo Ambasadorių klubo prezidentas Algirdas Kumža.

Pateikiame svarbiausias ambasadorių mintis, kurios, tikimės, bus naudingos diplomatams, verslininkams, žurnalistams ir tarptautinių santykių studentams.

Ambasadorius Antanas Valionis

Štai kas išryškėjo čia bekalbant –  vadovavimas mūsų ekonominiam  atstovavimui užsienyje yra išbarstytas. Komercijos atašė skiria Ūkio ministerija, investicijų paieška irgi nekoordinuojama URM. Tačiau daugelyje ambasadų ir Konsulatų komercijos ataše nėra – už ekonomikos ir investicijų klausimus atsakingi URM pasiusti diplomatai. Atsakomybė išbarstyta, darbuotojų kompetencija nevienoda – ne visi geri diplomatai gali būti gerais ekonomistais.  Tada ambasada ar konsulatas virsta pašto dėžute, kuri gauna kažkokius prašymus, randa adresatą Lietuvoje ir persiunčia – tuo tas dalykas ir baigiasi. Vadinasi, reikia vieningos politikos ir vieningos sistemos. Europos Sąjungoje komercijos atašė nelabai ir reikalingi. Gal jau mūsų verslas pats išmoko prekiauti laisvo prekių judėjimo erdvėje? Čia žinių pakanka, reikia tik konkurencingos prekės.

Galima pajuokauti –  verslas visada norės, kad jam kažkas parašytų verslo planą ir garantuotų dvylikos ar penkiolikos procentų maržą. Tada ambasada ir Užsienio reikalų ministerija, o taip pat ir Ūkio ministerija su savo tarptautinėmis veiklos institucijomis bus geros, kitu atveju skųsis, kad valdininkai nedirba. Apskritai, neaišku, už ką ir kokiomis sąlygomis mes turime tas informacines paslaugas teikti. Ar tai yra biudžetinis finansavimas, o gal kaip daro danai ar švedai – ten yra grynai mokamos funkcijos, ar net yra pasirašomi kontraktai su diplomatais, ką jie turėtų ir kaip daryti. Kažkada, 2000-aisiais mes bandėme spręsti tuos klausimus, bet taip ir nepavyko. Vienu metu norėjo Ūkio ministerija atsiimti užsienio prekybą, bet tos idėjos staigiai atsisakė, kai sužinojo, kad čia yra ir PPO, ir daug kitų darbų ir kad tuos darbus dirbantys diplomatai į Ūkio ministeriją nepereis. Galų gale ekonominę diplomatiją išsitąsėm po gabaliuką. Jie skiria atašė, mes skiriam žmones, kurie taip pat atsakingi už ekonomiką ir išeina kaip A.Raikinas sakė, ministerija siuva sagas, sagoms pretenzijų turite? Ne. Sagos prisiūtos mirtinai, o už visą bendrą vaizdą, už ekonomikos reikalų išorinėje erdvėje sprendimą niekas neatsako, kadangi yra septynios auklės, o vaikas be galvos. Sakau, gal dabar sukurta Verslo taryba reikalus pataisys, jei turės pakankamai kompetencijos ir drąsos atvirai  pažiūrėti į šitą klausimų būklę.

Būtina analizuoti ambasadų tinklą, jų poreikį ir užimtumą – tikrai rasime, kur sutaupyti ir ką optimizuoti. Kol mes iš tikrųjų nepažiūrėsime, dirbsime 19 a. pabaigos – 20 a. pradžios diplomatų principai. Kažkada D.Genšeris  man  pasakojo, kaip  po karo jauni diplomatai su savo ministrais laivu, ne lėktuvu, plaukdavo rudenį į Jungtinių Tautų Generalinę asamblėją. Savaitę, mėnesį sėdėdavo ten, atstovaudavo ir savaitę plaukdavo atgal. Dabar situacija yra kitokia, Du kartus per mėnesį susitinka mus dominančių laisvos prekybos valstybių prezidentai, ministrai. Sėdi prie kavos, gali išspręsti masę dalykų ir mes dar rašome sau įsipareigojimą, kad gerai būtų visoje Europos Sąjungoje, kai kokioje valstybėje turėti diplomatus, kurie sprendžia. Pigiau kainuoja tikslinės misijos, daugiau darykim per Briuselį sustiprinę, jei reikia, savo atstovybę. Tada atidarykime ambasadas tolesniuose regionuose, analizuokime galimybes tenai. O mes uždarėme ambasadą Argentinoje!

Trečias dalykas, kuris man dabar labai krenta į akis: anksčiau, ir tai yra normalu, man atrodė, mes priiminėdavome sprendimus, kokius reikia priimti, o viešųjų ryšių specialistams buvo prievolė įrodyti, kad šitie sprendimai yra reikalingi ir būtini. Dabar, aš kiek matau, spaudos, viešųjų ryšių specialistai pradeda diktuoti diplomatams, kokius sprendimus galima priimti ir kokių negalima. Neturime tapti viešųjų ryšių vergais.

Ketvirta: informacijos srautų sutvarkymas. Per blackberry sistemą bendrauja įvairiausio rango žmonėms. Tie, kurie priima sprendimus, vėliau dideliame šitame informaciniame fone tiesiog negali atsirinkti informacijos; jos selekcija turi būti padaryta kažkur piramidės apačioje. Ir šita problema, manau, irgi reikalauja sprendimų

Ir paskutinis dalykas diplomatų kvalifikacija – daug kur pasaulyje bendrą išsilavinimą gavę ir konkurso kelių atrinkti diplomatai dar porą metų mokomi specialių dalykų. Mes gi mokomės jau dirbdami. Specialusis diplomatų ruošimas, manau, irgi aktualus klausimas.

Ambasadorius Algimantas Rimkūnas

Ekonominė diplomatija yra savarankiška diplomatinės veiklos sritis, kuri dažniausiai suprantama kaip nacionalinio verslo interesų atstovavimas ir gynimas diplomatinėmis priemonėmis.

Džiugu, kad aplink šį stalą matau nemažai kolegų, su kuriais daug metų esame dirbę ekonominės diplomatijos srityje. Informacijos apie Lietuvos prieškario diplomatų veiklą šioje srityje galima rasti ne viename šaltinyje. Įsiminė skaityta informacija, kad 1929 metų Didžiosios ekonominės krizės laikotarpiu Lietuvos diplomatai sugebėjo atverti Anglijos ir Vokietijos rinkas lietuviškiems maisto produktams. Tada mūsų šalies diplomatų sumanumo dėka, pavyzdžiui, Anglijos rinkoje lietuviška kiauliena nukonkuravo danišką. 2008-2010 metų krizės akivaizdoje Lietuvos diplomatai taip pat labai daug prisideda prie naujų rinkų atvėrimo lietuviškai produkcijai.

Lietuvai, turinčiai mažą ir labai atvirą ekonomiką, ekonominė diplomatija, mano manymu, yra žymiai svarbesnė negu didelėms valstybėms. Kodėl? Aš pailiustruosiu paprastu pavyzdžiu. Lietuvos eksporto vertė šiuo metu sudaro apie 82 procentus šalies bendrojo vidaus produkto. Tai yra labai daug. Tai reiškia, kad Lietuvoje pagaminame žymiai daugiau nei galime patys suvartoti, o tam, kad mūsų ekonomika kiltų, pagamintos produkcijos perviršį privalome eksportuoti. Tuo tarpu didelės valstybės didesnę savo pagamintos produkcijos dalį parduoda vidaus rinkoje ir, todėl, mažiau priklauso nuo eksporto.

Apie ekonominę diplomatiją dažniausiai prisimenama krizių laikotarpyje. Šiandien buvo minėta, kad siekiant greičiau išbristi iš dabartinės ekonominės krizės, buvo nuspręsta peržiūrėti Lietuvos prioritetinių eksporto rinkų sąrašą. Į jį įtrauktos 27-ios valstybės. Sąraše – ne vien ES rinkos. Tai suprantama, kadangi visa ES, o ypač euro zona, vis dar neatsigauna po krizės. Čia sumažėjusi perkamoji galia ir paklausa. Todėl reikia ieškoti naujų rinkų. O kas gali daugiausia prisidėti atveriant naujas rinkas? Suprantama, kad – užsienyje dirbantys Lietuvos diplomatai. Jų pastangos šioje srityje jau duoda rezultatus. Finansų ministerijos, kurioje dabar dirbu, duomenimis Lietuvos eksportas jau sėkmingai persiorientuoja nuo užsidariusios ir sunkumų turinčios Rusijos rinkos į kitas labiau patikimas rinkas. Šiuo metu mes jau daugiau eksportuojame lietuviškų maisto produktų į kitas valstybes nei anksčiau eksportavome į Rusiją. Džiugu, kad palaipsniui lietuviškai produkcijai atsiveria JAV, Kinijos ir kitų Azijos,  Afrikos valstybių rinkos.

Tačiau, mano supratimu, ekonominė diplomatija turėtų būti suprantama plačiau negu vien verslo ir diplomatijos sąveika. Pabandysiu tai paaiškinti. Atgavusi nepriklausomybę 1990 metais, Lietuva turėjo integruotis į pasaulinę ekonomiką, įstoti į tarptautines ekonomines bei finansų organizacijas. Lietuva tapo Tarptautinio valiutos fondo, Pasaulio banko nare. Lietuvai stojant į Europos Sąjungą bei Pasaulio Prekybos Organizaciją, teko labai rimtai derėtis dėl įstojimo sąlygų, įsipareigojimų. Šiose derybose daugiausia teko spręsti ekonomines bei užsienio prekybos problemas, todėl šią veiklą aš priskiriu ekonominei diplomatijai. Man teko vadovauti Lietuvos stojimui į Pasaulio Prekybos Organizaciją, todėl gerai prisimenu nelengvą Lietuvos derybų delegacijos darbą, kuris užtruko beveik 6-ius metus.

Norėčiau paminėti kitą faktą, kuris Užsienio reikalų ministerijai labai gerai žinomas – kitą savaitę Lietuva bus oficialiai pakviesta pradėti stojimo į Ekonominio Bendradarbiavimo ir Plėtros Organizaciją (EBPO) derybas. Šiuo metu šiai organizacijai priklauso 34-ios valstybės. EBPO laikomas pažangiausių valstybių klubu. Į jį įstojusi Lietuva turės puikias galimybes pasinaudoti pažangiausia pasauline praktika tvarkant ekonomiką, aplinkosaugą,  švietimą, mokslą, technologijas bei inovacijos. Derybos dėl įstojimo į EBPO – naujas svarbus Lietuvos ekonominės diplomatijos uždavinys.

Ambasadorius Rokas Bernotas

Lietuva ir verslas, koks jų santykis? Kinija aš domėjausi nuo seno. Daug skaičiau, todėl atrodė, kad žinau aš tą šalį, žmones. Bet kai nuvažiavau į Kiniją, po poros-trijų savaičių, pamačiau, kad tai, ką žinau, visiškai netinka, t. y. čia visai kiti žmonės, visai kitokie santykiai. Iš esmės reikėjo palikti visą savo ankstesnį žinojimą ir pradėti stebėti žmones, analizuoti ir ieškoti, skaityti, po truputį rinkti supratimą – kas yra kinai. Kinija yra visai kita civilizacija. Tai yra ne Europa. Nors kinai atrodo kaip europiečiai, tas ir klaidina. Per darbo Kinijoje laiką esu padaręs apmatą, ką reikia papasakoti atvykusiam verslininkui, ką reikia žinoti norint dirbti Kinijoje. Tai žinojimas kaip derėtis, kaip bendrauti su kinais, kada bus sprendimas priimtas dėl verslo pasiūlymo, kaip pateikti savo prekes ir visą kita. Būtent tuo gali būti naudingi Lietuvos diplomatai, ambasadoriai mūsų verslininkams – papasakoti apie savo patyrimą, supratimą apie šalis.

Tas pats kalbant ir apie Kazachstaną. Rodos, ne tokia tolima šalis, o vis tik yra verslo specifika, kurią reikia žinoti. Man vienas kazachas sako: „Taip, mes žinome pavadinimą Lietuva. O kas yra šiuolaikinė Lietuva?“ Atsakymas su skaičiais – plotas, kvadratiniai kilometrai, 3 milijonai gyventojų – to niekas nedomina. Tai yra sausi skaičiai, o reikia vaizdinio. Koks yra Lietuvos vaizdinys? Taigi reikia pagalvoti, trumpai aiškiai vaizdžiai pateikti. Ilgom kalboms nėra laiko. Turi būti trumpa: 1-2-3, tai yra Lietuva. Aš, sakysime, Kinijoje pasakodavau, kad Lietuva yra kaip gintaras. Gintaras mažas, brangus, šiltas. Tokie yra Lietuvos žmonės. O kas yra įdomaus Lietuvoje? Tai – seni miestai, balto smėlio paplūdimiai, seni kurortai, kalvos apžėlusios miškais, keturi tūkstančiai ežerų, skanus maistas ir gėrimai. Viskas. Štai toks turi būti trumpas pasakojimas. Vis tik tai yra mano improvizacija. Bet galbūt mes irgi galime kažką tokio plačiau pateikti, kad būtų šiek tiek platesnis vaizdas. Tik ar neturėtų to jau būti padarę profesionalai?

Dar vienas dalykas, kalbant apie ambasadas ir verslą. Iš esmės, jeigu norime sistemiškai dirbti, skatinant eksportą, reikia turėti pagrindinių prekių ir paslaugų sąrašą su apimtimis, galimais tiekimo laikais. Tada ambasadoriai, diplomatai gali ieškoti, kas gali būti partneriai ir jiems pateikti prekių sąrašus, pradėti jas „stumti“ toje šalyje. Deja, kiek aš dirbu diplomatijoj, nors apie tai esu šnekėjęs senokai, – tokio sąrašo nesu matęs.

Antras dalykas, prie to paties – prekių aprašymai ir pateikimas. Kartais būna aprašymai, bet paskaitai ir matai, kad jis parašytas pirmais metais po nepriklausomybės, su visokiomis referencijomis į tik mums suprantamas realijas. Kinijoje asmeniškai perrašiau Lietuvos gamintojų alkoholinių gėrimų aprašymus. Nes kiekvienoje šalyje yra skirtingi lūkesčiai, ką jie nori matyti, kaip jie suvokia aprašymą, kiekvieną prekę reikia pateikti kiekvienoj šaly specifiškai. O dėl savo aprašymų, deja, aš negavau patvirtinimo, kad galiu tai naudoti. Reiškia – negaliu reklamuoti, platinti tuos gėrimus. Paskui sužinojau, kad pasikeitė komercijos direktorius, jiems pasidarė nebeįdomi Kinijos rinka.

Na ir dar apie santykius su Lietuvos verslininkais. Deja, jie nepastovūs. Verslininkai būna labai aktyvūs, kada pas juos yra problemos. Arba nori nemokamos detalios informacijos, kurios rinkimas užimtų nemažai laiko, ar dar kažko. Kiek galime – padedame, bet ne mes esame ne visagaliai, o ir biudžetas bei darbo laikas yra  riboti. Jeigu pas verslininkus viskas yra gerai – jie dingsta. Mūsų darbe labai svarbu Lietuvos verslininkų sėkmės istorijos reziduojamose šalyse. Tada galime panaudoti šiuos pavyzdžius Lietuvos reklamai. Labai siūlyčiau sudarius naudingą kontraktą ar pasiekus žymias apimtis, verslo ryšių jubiliejaus proga, – pasidalinti su Lietuvos diplomatais.

Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijos generalinis direktorius, ambasadorius Rimantas Šidlauskas

Užsienio reikalų ministeriją reiktų pagirti už idėją sukurti ekonominės diplomatijos tarybą. Tikrai ne kiekviena Lietuvos institucija eina į tokią diskusiją ir gaišta tiek laiko – iš to tikrai kai kas išeina.  Aš dirbu kasdien su penkiais prekybos rūmais, mes turime šešis filialus visoje Lietuvoje. Be to nuolatos susitinku su įmonėmis. Iš šito intensyvaus bendravimo žinaui, kad verslas yra persisotinęs valstybės institucijų užklausomis, kartais net nustoja į jas reaguoti. Vidutinė įmonė turi tada turėti papildomą žmogų, vieną–du, kad galėtų atsakyti į tuos klausimus, kurie šiuo metu nekelia verslui jokios pridėtinės vertės. Suprantu, kad valstybės tarnautojai nori gauti atsakymą iš apačios, ko verslui reikia arba kaip verslas žiūri į vieną ar kitą klausimą.

Bet esminis dalykas, ką aš norėjau paminėti yra kitas. Esame maža valstybė, mažas mūsų diplomatinis tinklas, nedidelis personalas. Bet mes galime pasitelkti garbės konsulus. Jie yra tikrai svarbus segmentas mūsų ekonominės diplomatijos sistemoje, ypač sudėtingose rinkose. Savo šalyse gali atidaryti daug durų. Su jais reikia padirbėti, reikia mokėti pateikti užduotis ir problematiką.

Diplomatinė tarnyba užsienyje nėra labai gausi. Svarbu konsoliduoti jos pastangas, praktinį veikimą. Diplomatai, aukščiausio rango, turi nebijoti ir nevengti gerąja prasme globoti LT verslą, jam padėti su kontaktais ir santykiuose su valdžia. Aš savo laiku pusę Rusijos apvažinėjau su LT verslininkais. Deja, dažnai to vengia dabartiniai kolegos, gal bijodami, kad nebūtų apkaltinti interesų konfliktu ar kuo kitu.

Garbės konsulai, su retomis išimtimis gerbiami, įtakingi , sėkmingi savo šalių verslininkai.

Juos reikėtų išnaudoti geriau ir mažiau formaliai. Jie dažnai vyresnio amžiaus, dirba iš simpatijos mūsų šaliai, neatlygintinai, savo sąskaita. Kas kartą pašiurpstu, kai kokio metinio jų suvažiavimo metu Lietuvoje, juos kaip etatinius tarnautojus vaiko nuo ankstaus ryto iki vėlyvo vakaro su abejotinos vertės ir labai perkrauta dienotvarke. Mes juos tokiu būdu ne darome geresniais draugais, o atmušame jų entuziazmą padėti Lietuvai.

Dėl diplomatijos ekonominės Tarybos. Ir dabar sveikinu! Retas formatas, kai Valdžios institucijos tariasi, dar retesnis, kaip vykdo ar bando įgyvendinti, kas kartu sutarta ir nutarta.

Ambasadorius Pranas Kūris

Gerbiami kolegos, ambasadoriumi Beneliukso šalyse dirbau pustrečių metų (1992-1994). Visi puikiai suprantate, kad anų metų Lietuvos situacija ir tarptautinė padėtis labai skyrėsi nuo dabartinės. Mano rezidavimo valstybėse vietos visuomenės žinios apie Lietuvą buvo labai menkos. Todėl darbo pradžioje tiek ambasadoriui, tiek ambasados personalui teko pristatinėti Lietuvą – aiškinti jos politinę santvarką, kultūrą, ekonomiką ir t.t. Kviesti verslo atstovus investuoti buvo labai rizikinga. Lietuvoje trūko politinio stabilumo. Ministrai ir viceministrai dažnai keitėsi. Pradėjus derėtis dėl kokio projekto ir man, kaip ambasadoriui, padėjus pastangų organizuoti susitikimą tarp verslo struktūrų ir atitinkamų Lietuvos pareigūnų, negalėjau būti tikras dėl sėkmingų kontaktų ateityje. Pasitaikydavo, kad Lietuvos pareigūnas būdavo pakeičiamas ir visas įdirbis dingdavo. Būdavo atvejų, kai Lietuva be jokių paaiškinimų atsisakydavo jau aptartos pozicijos. Kaip pavyzdį norėčiau priminti, kaip baigėsi vienos Belgijos kompanijos pasiūlytas planas importuoti per Klaipėdos uostą akmens anglį. Buvo daug pokalbių ir susitikimų, šiai įdėjai asmeniškai buvo pitaręs ir Prezidentas  A. Brazauskas. Deja, Lietuvoje tos įdėjos buvo atsisakyta, net neinformavus ambasados ir suinteresuotos Belgijos kompanijos.

Verslo ryšių plėtojimui labai trukdė tai, kad ambasada buvo labai menkai informuojama apie strateginius Lietuvos interesus. Šiek tiek sėkmingesnės buvo ambasados pastangos prekybos srityje. Kaip pavyzdį pateiksiu IKI prekybos centrų sukūrimą Lietuvoje. Ambasados ekonomikos patarėjas A. Rimkūnas daug dirbo su broliais Ortizais, verslininlais iš Gento, kol surado tinkamą ekonominį modelį. Plėtoti verslo ryšiams dug padeda genkonsulų institutas. Beneliukso šalyse kandidatai į šiuos postus patys siūlėsi, tačiąu patikrinti jų patikimumą buvo sunku – žvalgybinės informacijos Lietuva neturėjo.

Būdamas ambasadoriumi, rašiau dienoraštį, kuriame yra daug detalių apie pirmųjų Lietuvos ambasados Briuselyje metų funcionavimo sunkumus. Gal būt ateityje pavyks dienoraštį publikuoti.

Ambasadorius Romualdas Kozyrovičius

Atkurtos Nepriklausomos Lietuvos (1990 m. kovo 11 d.), pirmojo Prezidento A.M. Brazausko 1993 m. kovo mėn. Buvau paskirtas pirmuoju ambasadoriumi Rusijos Federacijoje. Šioje šalyje dirbau iki 1999 m. lapkričio mėnesio, tai gana ilgas diplomatinio darbo laikotarpis. Pagrindinis darbo pradžios ambasadoriaus darbas buvo  Sovietų sąjungos-Rusijos kariuomenės išvedimas iš Lietuvos teritorijos. Ši problematika buvo pakankamai sunki ir atsakinga, bet visų tuo laiku šį darbą vykdžiusiu pastangomis pasiekėme rezultato ir rugpjūčio 31 d., kaip ir buvo numatyta, kariuomenė buvo išvesta. Po kariuomenės išvedimo esu buvęs derybų su Rusija delegacijos nariu ir Valstybinės sienos derybų delegacijos nariu. Derybos dėl Valstybinės sienos tesėsi 5 metus. Pasiekėme, kad 1997 metais sutartis buvo pasirašyta dalyvaujant Lietuvos Respublikos Prezidentui ir Rusijos Federacijos Prezidentui.

Ambasada aktyviai dirbo ir ekonomikos dalyje su Rusijos Federacija. Lietuvos- Rusijos prekybos apimtys tuo laikotarpiu sudarė apie 80 procentu bendros prekybos. Mūsų verslas aktyviai dirbo daugelyje Rusijos rinkų. Ypatingai  sėkmingai eksportavom į Rusija maisto produktus, žemės ūkio produkciją.

Dabartinio laikotarpio santykiai sukomplikuoti ir ekonominis bendradarbiavimas smukęs iki  mažiau nei 28 procentu.

Vėlesniu laikotarpiu teko dirbti ambasadoriumi Čekijos Respublikoje kur 2002 metais NATO Samite buvom pakviesti įstojimui į aljansą. Dirbau Vengrijos Respublikoje. Nuo 2007 metų buvau ambasadorium Kazachstane, Kirgizijoje, Tadžikistane. Bendrai diplomatiniame darbe dirbau 17 metų ir iš savo patirties galėčiau pasakyti, kad labai svarbu atstovaujant savo šalį ambasadoje turėti darbinį kolektyva ir tai pasiekiama minimaliai dirbant bent 4-5 diplomatams. Tame tarpe būtinas ir patarėjas ekonomikai. Nuo to priklauso kokias paslaugas gali ambasada suteikti verslui, kokios į mūsų šalį gali ateiti investicijos ir kt. klausimai. Jauni diplomatai turėtu daugiau bendrauti su verslu, artimiau ir plačiau analizuoti rezidavimo šalyje esančius poreikius. Bendravimas ir bendradarbiavimas, plačiai užmezgami kontaktai, Lietuvos pristatymas visuose srityse, tai imlus, sunkus bet garbingas diplomatų darbas užsienyje.

Ambasadorius Romualdas Visokavičius

Aš norėčiau grįžti į savo diplomatinio darbo pradžią. Prieš išvažiuojant man į Kazachstaną turėjau galimybę paruošti Ūkio ministerijai tikslinių rinkų plėtros strategiją. Čia yra ir atašė prekybai ir verslui instrukcijos parašytos. Čia yra didelė medžiaga surinkta įvairių šalių; aš manau, kad šiandieną reikėtų iš naujo pamatyti tą dokumentą ir jį atnaujinti, tai būtų tikrai geras dokumentas. Aš ruošdamasis išvažiuoti į Kazachstaną pasidomėjau, nes man ir ministras, ir tuo metu premjeras Brazauskas sakė: „Tu ten politikos nepadarysi naujos,  ten ir tikyba mūsų skirtinga, ten, sako, tu padaryk viską, ką gali ekonominėje srityje.“ Na, ir buvo ta mano visa orientacija į ekonominius santykius ir ekonomiką. Juk ir Mažeikiai būtų kazachams atitekę. Man tuo metu siunčiant atmintines ministrui būdavo ir taip, kad per dieną po kelias atsiųsdavau ir riboto naudojimo – kas čia darėsi užkulisiuose. Ir aš manau, kad ministras atsimena. Galu gale, kaip išėjo, taip išėjo. Bet aš norėčiau antrą dalį savo trumpo pasisakymo nusukti į tą pusę, kad šitą dokumentą vertėtų atnaujinti, jį reikėtų peržiūrėti. Ir dar vienas dalykas – investicijos ir kreditai. Šiandieną nė viena organizacija (smulki ar stambesnė), nė vienas verslininkas negaus kredito Lietuvos bankuose. Pasakykite, kas lydėjo, ar bandė palydėti nors vieną žmogų nueiti, gauti kokiam banke kreditą smulkiam, vidutiniam arba stambesniam verslui. Nėra šito. Olandai iškėlė šitą klausimą dabar labai aštriai, iškėlė net į Briuselį, reiškia, kad sustojo smulkus ir vidutinis verslas.

Mūsų indėliai surenkami čia, jų yra surinkta maždaug 15 milijardų eurų, ir jie visi ne Lietuvoje, ir dirba ne Lietuvos ekonomikai.  Lietuvos aukso ir valiutos rezervai taip pat dirba ne Lietuvos ekonomikai, reiškia, jie yra visi investuoti. Ir jeigu mūsų indėliai iškeliauja į skandinavų bankų motininius centrus, jie, tie centrai, moka indėlininkams, kurie deda savo indėlius į banką  taip, kaip ir mes. Mes mokame čia. Mums moka 0.5 procento arba visai nebemoka. Paklauskite, ar švedams moka už indėlius, ar ne. Tie patys motiniai bankai ten moka, mūsų indėliai ten atsidūrę, jie tampa kreditiniais ištekliais, jie plečia savo ūkį, tvarkosi pakankamai, kad ir neaukštom palūkanom už 2-3 procentus. Reiškia, eina į smulkųjį ir vidutinį verslą.

Šiandieną mūsų vidutinis ir smulkus verslas merdėja ir merdės. Mes per visą šitą pavyzdį tampame užkampiu. Dabar galiu pereiti truputį į kitą pusę. Dėl Mažeikių. Kaip čia buvo visos galimybės ateiti kazachams į Mažeikius. Ir kaina, aišku, tą iškėlėme, tikrai tada per mūsų atmintines, per mūsų susirašinėjimą pakėlėme prieš lenkus kainą parduodant Mažeikius lenkams galų gale. Nes ten jau buvo likęs 120 mln. skirtumas ir man kazachai pasakė: „Mes 150 mokame, atiduokite mums Mažeikius.“ Bet įvyko, kaip įvyko.

Ambasadorius Antanas Vinkus

Pamenu, kai atvažiavau į naują darbą, sakau savo pirmtakui: „Gal gali patarti, susitikti su manimi?“  Jis sako: „Yra instrukcijos.“ „Aš neskaitau instrukcijų.“ „Tai dirbk be instrukcijos.“ Ir tikrai – ne karjera, ne instrukcija kuria gyvenimą, o gyvenimas kuria instrukcijas. Aš, pavyzdžiui, net neskaičiau tų instrukcijų. Bet vidada žinojau, kad esu patriotas ir atsakau už savo žingsnį, už savo žodį. Žodis pražudo, žodis pakelia. Ir įžengęs, pavyzdžiui, į vieną, kitą šalį žinau, kur atvykau ir kaip aš turiu elgtis. Pirmas mano susitikimas buvo su lietuvių bendruomene ir Estijoje, ir Latvijoje, ir Rusijoje.  Ir nuo jų pradedi.. Stebėjimas, analizė, iškristalizuoji problemą ir sprendi.

Turi būti taip: tu padedi; o jei nenori padėti, tai netrukdyk.

Aš manau, kad visi mes, ponai, esame tėvynės patriotai. Tam, kuris šaukia: „Tėvynę aš myliu, aš patriotas!“ aš atsakydavau taip: „Mylėti tėvynę ir vadinti save patriotu – ne nuodėmė, o šventa pareiga.“ Svarbiau padėti tėvynei, įrodyti patriotizmą darbu Lietuvos labui. Aš esu laimingas, kad devynerius metus dirbau diplomatu. Kai manęs klausia, kas yra diplomatija, aš visada atsakau, kad diplomatija .yra aukščiausia kultūros forma, diplomatija yra bendravimas su žmonėmis. Ko mane išmokė diplomatija – tramdyti savo jausmus. Bendraujant. Tramdyti savo charakterį, ypač Estijoje. Ir antra, Sokrato žodžiais, didis „ne tas, kuris moka kalbėti, bet tas, kuris žino kada ką kalbėti ir ko nekalbėti.“

Ambasadorius Viktoras Baublys

Su  nostalgija visuomet prisimeni tuos laikus, kur tu dirbai, kur buvai, ką tu ten veikei. Iš laiko perspektyvos žiūrint tikrai galima didžiuotis Lietuvos diplomatija. Mes esame praktiškai visose pagrindinėse pasaulinėse struktūrose: ekonominėse, politinėse, gynybinėse. Čia daug apie tai pakalbėta ir aš nenoriu kartotis, bet prisimenu pora tokių aspektų, kuriuos reikėtų būtinai daryti, ir dabar jie nė kiek nepraradę savo aktualumo. Pirmas, tai sakyčiau, asmeniniai diplomato kontaktai, ir ką ministras A.Valionis čia pabrėžė, kad jauni diplomatai, kiek aš pats susidūriau ir kiek dabar susiduriu, deja, nemoka kontaktuoti individualiai su žmonėmis. Jie labai meistriškai rašo, greitai, ir, reiškia, išmeta, išsiunčia, bet tai nėra pagrindinis diplomato darbas ir, jeigu jis nėra pajėgus, nesugeba kalbėti susitikęs su pareigūnais, kur jisai dirba, arba iš kitų šalių, kur yra mūsų interesai, reiškia, toks diplomatas neatlieka savo funkcijų, ir todėl parengimo procese, mokymo procese, man atrodo, reikėtų tą kažkaip pataisyti. Ir dar vienas dalykas, kurį su grauduliu prisimenu: mes kažkaip užmiršome dar vieną mūsų labai gerą keletą metų aktyviai eksploatuotą diplomatinės politikos tezę, tai yra geros kaimynystės politiką, diplomatiją. Tai buvo mūsų vienas iš sėkmės garantų. Šiandien mes daugiau kalbame apie karą, žinoma, apie haubicas, neaišku ar dar šovinių turėsime prie tų haubicų…Netgi terminas iš Lietuvos diplomatijos leksikono „gera kaimynystė“, man atrodo, visiškai dingo. Yra Rytų Partnerystė, yra dar kažkokie dariniai, bet va gera kaimynystė buvo, yra ir turi išlikti, mano supratimu, Lietuvos diplomatijos esmė.

Ambasadorius Vytautas Plečkaitis

Dirbau ir Rytuose, ir Vakaruose. Šveicarijoje, kurią galima laikyti tikra Vakarų šalimi, visai kita specifika, visai kitas kontekstas ir visai kitas darbas, ir iš tikrųjų tai šalis, kuri nepriklauso ES, turi savas taisykles ir, sakyčiau, kad ten su ekonomine politika mums sekėsi labai sunkiai, nes šveicarai patys yra labai smarkiai užsiangažavę versle ir žiūri ne tai, kas pas juos atvažiuoja su kokiom idėjom, bet kaip jiems išvažiuoti į kitus kraštus su savo promocijom. Ir iš tikrųjų įeiti į Šveicarijos rinką lietuviams yra labai sunku, nežinau, dabar gal lengviau, bet, kaip man vienas pasakė ir kiti patvirtino, kad iš esmės, kai nori kažką padaryti Šveicarijos rinkoje, tai turi eiti su šveicaru. Tada šveicaras turės naudos, tuomet jis duos ir tau uždirbti. Bet jeigu tu eini be jų, tai tu sėkmės ten neturėsi. Taip iš tikrųjų yra, matome, kad šveicariškų produktų Lietuvoje yra gan daug, pradedant šokoladu, baigiant įvairiais gėrimais ir kitokiais dalykais, kavamalėmis ir t.t.. Tuo tarpu mūsų verslui į tokia rinką įeiti, kuri labai gina savo rinką, beje, ir kas įdomu, ji yra viena liberaliausių šalių Europoje, tačiau nėra tokia liberali, kaip mums bando įteigti, kad naujas civilinis kodeksas pagerins verslo santykius, verslumą ir pan. Ten, pvz., yra griežta taisyklė, kad verslininkai pirmoje eilėje turi priimti savo šalies piliečius, jis turi įrodyti, kad jo šalies piliečių nėra, tik tokiu atveju jis gali samdyti užsienietį. Be to, kas dar su nūdiena kertasi, tai tokia taisyklė, kad už stažą visose srityse yra mokama. Ir tu pradėdamas darbą gauni vieną atlygimą, po 5-ių metų didesnį atlyginimą, po 10 – dar didesnį, po 20 – patį didžiausią. Taigi, žmogus yra gerbiamas. Dabar pas mus, kiek žinau, yra teikiamas projektas, kad apskritai stažas nebus skaičiuojamas – kuo mažiau dirbi – tuo geriau.

Ambasadorė Nijolė Žambaitė

Dirbau daugelyje valstybių ir visur teko užsiėmiau ekonomine diplomatija. Dirbdama Vašingtone derėjausi su JAV dėl mūsų narystės  PPO, teko derėtis ir dėl pakvietimo  pradėti stojimo į OECD procesą. Sakyčiau, kad iš mūsų visada buvo reikalaujama „minimakso“, mes pastoviai minimaliais resursais, visų pirma žmogiškaisiais,  turėjome siekti maksimalių rezultatų. Realybėje neegzistuoja tokio dalyko: galima arba minimizuoti nuostolius, arba maksimizuoti pelną (rezultatą). O pas mus kai taupoma, „mažinti“ visada pradedama nuo ekonomika užsiimančių diplomatų.

Matome pasiektus rezultatus, daug galime, daug išmokome. Viena iš pamokų, kurią supratau pradėjusi energetinio saugumo sritį ministerijoje, buvo ta, kad labai svarbi rimta analizė, kuri įgalintų gerai suvokti interesus ir ne eiti paskui įvykius, o užsiimti prevencija. Aišku, kad ekonominei diplomatijai reikia specialių žinių, kurių neišmokstama per naktį ar mėnesį. Aišku ir tai, kad diplomatai, užsiimantys ekonomikos klausimais sukuria didelę pridėtąją vertę, taigi į juos investuoti racionalu ir verta.

Ambasadorė Violeta Motulaitė

Ir minimaliais resursais galima būtų pasiekti didesnių rezultatų. Geras pavyzdys – Estija. Estijos valstybės institucijos (ne verslas!) siunčia savo ekspertus (visiškai jį išlaikydami) į tokias šalis kaip Moldova ar kitas Rytų Partnerystės šalis. Ekspertai siunčiami tikslingai, tos srities, kur valstybė turi interesų įeiti į atitinkamo segmento rinką. Pavyzdžiui Moldovoje Estijos ekspertas buvo įdarbintas Vyriausybės kanceliarijos padalinyje, užsiimančiame IT sektoriaus reforma, e-vyriausybės kūrimu. Ekspertas, dirbdamas tokio lygio institucijoje, ir konsultuodamas partnerius detaliai susipažįsta su šalies planais, poreikiais (pats padeda juos formuluoti) bei galimus finansavimo šaltinius. O vėliau, neatsitiktinai, daug IT produktų Moldovoje buvo įsigyjama iš Estijos.

Ambasadorius Petras Šimeliūnas

Man teko dirbti ir Rytuose, ir Vakaruose, tai yra, dirbau Lietuvos ambasadose Prancūzijoje ir Indijoje. Galiu pasakyti, kad ekonominės diplomatijos darbo specifika ES ir Pietryčių Azijos šalyse yra gana skirtinga. Pavyzdžiui Indijoje kiekvieną dieną reikėjo  aiškinti ir aiškinti, kas yra Lietuva, ir kokie yra mūsų ekonominiai interesai. Manau, kad Lietuvos Vyriausybės resursai, skiriami ekonominio atstovavimo užtikrinimui ne ES šalyse,  yra nepakankami. Išeitis mažai valstybei kaip Lietuva yra kažkur mažinti resursus, o kažkur didinti.  Mano pasiūlymas būtų, kad ateityje reikėtų šiek tiek,  galbūt ten,  kur  yra  įmanoma,   mažinti mūsų valstybės skiriamas lėšas  ekonominei diplomatijai  ES šalyse ir  didinti ekonominį atstovavimą trečiose  šalyse, t. y tose šalyse, kur yra mūsų prioritetinės  eksporto rinkos.

Ambasadorius Mečys Laurinkus

Išmanau, kas atskirai yra diplomatai, kas atskirai yra verslininkai, bet kaip jie kartu – nelabai. Šiaip išvažiuodamas į Ispaniją, Europą, buvau paruošęs pranešimą, kurį skaičiau pusiau viešai. Iš tikrųjų rėmiausi kanadiečių žvalgybos vadovo 2003-iais metais parašytu straipsniu, kad gynybos srityje aljanso žmonės gali būti labai vieningi, bet ekonominių santykių srityje net vienai sąjungai priklausantys kartais gali turėti komplikuotus santykius. Ir jeigu labai lengvai sutaria gynybos srityje, tai praktiškai dėl ekonominių santykių reikia būti visą laiką atidiems. Supratau, kad reikia būti dėmesingiems ir labai gerai išstudijuoti netgi savo artimiausius sąjungininkus. Iš tų visų teorinių nuostatų, kurias aš išsivežiau į ambasadą, galvojau, kad visų pirma reikia labai gerai pažinti tą šalį, kur dirbsi, bet pasirodo reikia dar geriau pažinti nuosavą šalį. Kadangi nevisiškai aišku, ko šalis nori iš tos šalies, kurioje esi diplomatas. Su tuo susidūriau kelis kartus.Toje šalyje, kur dirbau, klausia, ar jūs čia renkate informaciją ar iš tikrųjų kažko norite. Aš manau, kad  kiekvienos valstybės atžvilgiu, kur mes dirbame, turėtų būti lyg ir atskiras projektas, atskira strategija. Dabar informacija yra kaupiama, jos yra daug. Bet ar ji strategiškai labai diferencijuota? Aš manau, kad dar toli gražu nevisiškai.

Simonas Šatūnas, URM ESPD direktorius

Kas vyksta šiuolaikinėje mūsų ekonominėje diplomatijoje? Vyksta specializacija! Mes juk neturime tiek pajėgumų, kad vaikščiotumėme su didžiulėm knygom, kurias parengė verslo asociacijos. Jeigu siųstumėme didžiules knygas su įvairiais produktais į ambasadą, turbūt ambasada pradėtų jas naikinti arba krautų į lentynas.

Todėl mes pagalvojome strategiškiau ir pradėjome dirbti su kai kuriom asociacijom, tai pavyzdžiui yra inžinerinės pramonės asociacija, jie tiksliai žino kur yra, jie pateikė mums dideles įmones tam tikrose šalyse, kur, sako: „Mums reikėtų, kad ambasadorius prieitų prie šitos įmonės.“ Kad jis paimtų už rankos ne prezidentą, nes prie jo tikrai neprieis, bet paimtų tam tikros grandies viceprezidentą. Jam įteiktų tam tikrą paketą, pasakytų į tam tikrą renginį atvažiuoti, tam tikrą informaciją, tam tikras mūsų įmones, tai žodžiu, ką noriu pasakyti – specializacija, ji gilėja, gilėja ir gilės, nes auga konkurencija. Mes konkuruojame su latviais. Latviai su mumis. Mes su bulgarais, rumunais, belgais dėl įsitraukimo.

Kitas dalykas, stiprėja mūsų partnerystė su tam tikrom specializuotom įstaigom: „Investuok Lietuva“, Versli Lietuva. „Investuok Lietuva“ turi iš tikrųjų daugiau darbuotojų negu šitas mūsų departamentas, kuris užsiima dvišaliais ekonominiais, kokį 10 kartų turi. Biudžetą turi taip pat didesnį irgi turbūt 10 kartų. Versli Lietuva taip pat 10 kartų daugiau darbuotojų, 10 kartų didesnis biudžetas. Kodėl? Todėl, kad jie specializuojasi. Aišku, jie naudoja ES struktūrinius fondus. Pažiūrėsime, kas bus po 2020-ųjų, kai pinigų srautai sumažės. Tuo, beje, labai naudojasi mūsų verslininkai keliaudami į verslo misijas, kaip atrodys po to, ar mūsų verslas norės keliauti į verslo misijas? Aš nežinau. Bet specializacija toliau eis ir, deja, bet diplomatams reikės tapti giliais specialistais tam tikrų sričių. Mes iš sostinės turėsime padėti.

Paprastas pavyzdys – Kroatija. Kroatija įsivedė naują sistemą. Mes neseniai analizavome kelių valstybių patirtį – Airijos, Danijos, Švedijos, Kroatijos. Kroatija įvedė tokią pagalbą, kai į ambasadą ateina bet kokio verslininko paklausimas, per kiek laiko yra reaguojama, per kiek laiko kažkas yra atsakoma. Ir iš tikrųjų Kroatijos diplomatų, ypatingai ambasadorių, buvo šioks toks nerimas, kad kaip gi mes čia tuos ekonominius klausimus darysime, ir įvedus tą sistemą po dviejų metų puikiai sistema veikia ir iš tikrųjų žmonėms tapo žymiai aiškiau, paprasčiau, ir iš tikrųjų tą ekonominį darbą daro. Tai mes bandome tą patį padaryti su inžinerine pramone, mes tą patį bandome su mūsų maisto pramone. Specializuotos, tikslinės misijos.

Labai sėkmingas misijas padarė mūsų ambasados vien šiemet Armėnijoje, Gruzijoje. Airijoje. Važiuoja įmonės, kurios yra pasirengusios, kai kurios nepasirengusios važiuoja. Čia nieko naujo nėra. Kai kurios praeina „Verslios Lietuvos“ filtrą, ūgteli ir gauna paramos, tiek koučingo marketinge, tada vyksta, ir iš tikrųjų tos misijos buvo labai sėkmingos, po kiekvienos iš jų mes žinome, kad būna kontraktai, įskaitant ir Moldovos. Moldova, Gruzija, Armėnija, Azerbaidžanas, Airija, Omanas – visi parsivežė kontraktus.

Tai viena, turbūt paskutinė pastaba, iš tikrųjų kas vyksta Vakarų šalyse. Vakarų šalyse kiekvienas ambasadorius, yra aiški instrukcija, atsakingas už ekonominį darbą. Nenoriu vardinti šalių, bet šalis sako: „Tu vyksti į tą šalį, turėsi parduoti mūsų vieną didžiausių laivų.“ Tai ne Prancūzijoje, bet iki tokio detalumo reikia aprašymų. Mes gi tą stengiamės daryti, bet pajėgumai mažesni. Mes, turbūt visa sistema pradeda veikti tokio piltuvėlio principu kaip ir pas airius. Pas airius veikia piltuvėlio principu – Invest Irish island dirba tūkstantis žmonių, kai Airijos URM‘e dirbančių ekonominiais klausimais irgi yra kokį šimtą kartų mažiau, bet iš ten ateina specializacija, iš ten ateina tikslinės žinios. Nes nebegali nueiti bet kur, bet ko prašyti, bet ką pasakyti, bet ką pakviesti, todėl teisingai sakote, kaip tą Lietuvą tiksliau pristatyti, turbūt sunku pristatyti be vizualizacijos, todėl dabar gerų filmų padariusios šakinės administracijos ir „Investuok Lietuva“, ir tie filmukai puikiai veikia įvairiose rinkose. Yra rusų kalba, yra net kinų kalbą padaryta, yra padaryti vokiški, prancūziški, ispaniški. Taigi, visi eina specializacijos ir tokio santykinio konkurencinio pranašumo keliu, kitaip šiam pasaulyje būtų labai sunku, kitaip mes mirsime, neištrauksime.