forumas “Diagnozė nėra nuosprendis. Kaip išvengti vėžio ir ką daryti, jei jis užklumpa? “

2019.04.15

Š. m. balandžio 10 d. URM Europos salėje įvyko forumas “Diagnozė nėra nuosprendis. Kaip išvengti vėžio ir ką daryti, jei jis užklumpa? “

 

2011 metų rudenį klaipėdietei Rasai Rojienei buvo nustatyta ketvirtosios stadijos sarkoma, Rasai buvo 27-eri, o ligos statistika sakė, kad gyventi liko vos keli mėnesiai. Praėjo septyneri metai. Per tą laiką Rasa pagimdė sūnų, keliavo, dirbo. Ji paneigė statistiką ir kalbas apie neįveikiamą vėžį. Neįkainojama Rasos patirtis atskleidžia, kaip gyventi, kad nesusirgtum, o užkluptas klastingos ligos atsilaikytum.

Šią istoriją Algirdas Kumža aprašė savo naujoje knygoje “Rasa. Po angelo sparnu”, kurią vasario mėnesį išleido leidykla „Alma Littera“. Knyga išsyk tapo populiari, nes kiekvienam iš mūsų parodo, kaip gyventi, kad nesusirgtum, o užkluptas klastingos ligos atsilaikytum.

Pokalbyje apie mediciną ir didžiules žmogaus galimybes dalyvavo svarbiausi knygos herojai – žmonės, padėję Rasai išgyventi:

  • Alvydas Česas, Klaipėdos universitetinės ligoninės Onkologijos chemoterapijos klinikos vadovas;
  • Evaldas Darulis, Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos klebonas;
  • Dalyvavo ir Rasa Rojienė, prieš aštuonerius metus išgirdusi diagnozę, panašią į nuosprendį.

Moderavo Ambasadorių klubo prezidentas A. Kumža.

Evaldas Darulis, Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos klebonas:

Kai užklumpa liga, žmonės pirmiausia klausia: už ką mane Dievas baudžia? Ir Rasa to verkdama klausė. O aš jos paklausiau:

– Kodėl tu galvoji, kad tai Dievas atsiuntė ligą? Kodėl manai, kad Jis tave nubaudė?  Aš netikėčiau tokiu Dievu, kuris baudžia. Jei manysi, kad ligos priežastis – Dievas, tada imsi kovoti nebe su liga, o su Dievu. Tačiau kova su Visagaliu neįmanoma. Dievas niekada neatsiųs žmogui skausmo, ir tau taip pat. Dievas – tai tobula meilė, Jis – tai gailestis. O liga gali atsirasti dėl genetikos, dėl tavo pačios gyvenimo būdo. Ir mes iki galo nežinosime visko. Bet sunkiausią akimirką vienintelis, kuris gali tau padėti ir nori, kad tu būtum sveika, yra Dievas. Tik Jis vienintelis.

Kas padeda žmogui? Pirmiausia – atsidavimas Dievo valiai. Mokėjimas išsišaukti, kaip sako žemaičiai, išsiverkti, kada sunku. Ir vėl ieškoti, keltis ir eiti. Matau antgamtinės Dievo malonės stebuklų. Vaikelio gimimas yra stebuklas. Gerai, kai žmogus nenuleidžia rankų, nereikalauja: „Dieve, padaryk! Dabar tu, kunige, daryk!“, nemerdėja, nepasilieka skausme. Gerai, kai padedamas Dievo, kitaip mąstydamas, koreguodamas gyvenimo būdą sugeba keisti save. Kad Dievo malonė veiktų, žmogus pats turi žengti žingsnius.

Rasa Rojienė:

Man buvo žadėti du trys mėnesiai, o gyvenu jau septynerius metus. Pirmaisiais metais vaikščiojau ant bedugnė krašto, tie metai buvo kritiniai. Tačiau kada jie nebuvo kritiniai? Ir dabar kritiniai, nes kepenų mažai beliko.

Dabar didžioji mano svajonė – sulaukti senatvės, nes Dievas man atsiuntė stebuklą – vaikelį. Jeigu neturėčiau džiaugsmo, dėl kurio keliuosi, kartais labai sunkiai, nežinau, kaip gyvenčiau. Jis veda mane į priekį.

Išgirdęs diagnozę žmogus patiria baisų stresą. Ir tenka su tuo gyventi. Suvoki, kad tuoj mirsi, ir nelieka jokių kitokių minčių. Pamenu dvi sunkias nemigos ir skausmų savaites. Gulėjau kentėdama ir bandžiau suprasti, kokį ženklą man siunčia likimas. Juk kiekviena kančia ką nors reiškia. Kiekvienas ligonis bando suvokti, dėl ko jis kenčia.

Gydytojai, žinoma, pakalba pacientams apie geras emocijas, maistą ir judėjimą. Tačiau kas toliau? Iš kur gauti tų gerų emocijų? Tau ketvirta stadija, o tu žiūrėk, kad tavo emocijos būtų teigiamos? Kaip jas paversti teigiamomis, kai stogas važiuoja?! Tokiems žmonėms reikia rimtos pagalbos: psichologų, kunigų, trumpai tariant, išmanančių ir pasišventusių žmonių.

Žmonės, patekęs į panašią padėtį, prie lovos pasikabina sąrašą, ką šiame gyvenime dar norėtų nuveikti: perskaityti dešimt geriausių romanų, pamatyti dešimt nuostabiausių pasaulio vietų – Tibetą, Tadžmahalą Indijoje, Niagaros krioklį… Tokie tikslai man laimės neatneš. Aš sąrašo prie lovos nekabinu, nes noriu pamatyti visą pasaulį! Aš nekeliu sau smulkių tikslų, nes ką darysiu, kai juos įgyvendinsiu? Aš visada svajojau apie nepasiekiamus dalykus – ir pasiekdavau.

Nenumanau, kiek dar gyvensiu. Tačiau gal toks ir turi būti pažinimo kelias? Per nežinojimą. Aš neplanuoju metus į priekį, svarbu gyventi šiandien – dėl vyro, dėl vaiko, dėl artimųjų. Ir negalvoti, kas bus kada nors. Argi metų skaičius svarbu, jeigu tuos metus nugyvensi tuščiai? Mano metai prilygsta epochai, per kurią aš suaugau, pažinau aplinkinius, save pačią pažinau. Kiek įvykių, emocijų, kiek naujų nuostabių žmonių! O juk galėjau viską pražiopsoti įsivaizduodama, kad plepalai, kivirčai, pirkiniai ir yra gyvenimas.

Kai mes susergame, aplinkiniai nežino, ką daryti: verkti kartu, o gal vaidinti, kad nieko neatsitiko? Iš tikro reikia supratimo ir atjautos. Svarbu būti šalia. Žinau, kad Paulius sunkiomis valandėlėmis nulėkdavo prie jūros ir atsisukęs prieš vėją garsiai šaukdavo iš nevilties, bet namie emocijų nerodydavo. Niekada nekalbėjo turčių žodžių, esą viskas bus gerai. Toks tuščias sakinys nervina, nes tai netikra. Ne sakykit, kad viskas bus gerai, o būkit šalia, gyvenkit kartu! Nereikia guosti, elkitės natūraliai. Juk aš toks pat žmogus. Kada man sunkiau, paglobok, kada geriau, pakviesk kur nors. Remk, pritark! Neatsiribok – geriau pasiūlyk pagalbą, pavyzdžiui, atvežk kavos. Draugai dažniausiai nežino, kaip bendrauti. Visi sutrikę, nes nesumoja, ką kalbėti. Draugei sakiau: bendraukime toliau. Taip, dabar aš daug ko negaliu, sunku su manimi dabar, bet bendraukime. Kartais draugės sako: „Ką čia aš su savo problemomis, kai tavo bėdos tokios didelės.“ Kiekvieno problema yra pati didžiausia, tad kodėl negalime pakalbėti apie tavo problemas? Tai kaip dvipusis eismas: ligonis irgi turi įnešti savo bendravimo indėlį. Būna, kad susirgęs žmogus išsyk puola artimuosius: aš jums neįdomus, jūs nusigręžėte. O gal tas artimasis ar draugas dešimt kartų kėlė ragelį ir vėl sutrikęs padėdavo? Ir man buvo akimirkų, kai pagalvodavau: kodėl aš pirmoji turiu žingsnį žengti? Pagalvodavau – ir žengdavau, ir ledai ištirpdavo. Dievo dovana yra pajusti kito žmogaus virpesius ir atjausti.

Pats vienas atsakymo nerasi – tą aš žinau tvirtai! Gerai, kad Klaipėdoje yra onkologijos centras, padedantis susitvarkyti su emocijomis. Ligoniai po procedūrų gali čionai ateiti, o artimieji, atlydintieji sunkius ligonius – pernakvoti, gauti dvasinę paramą. Dabar vis dažniau gydytojai onkologai rekomenduoja ligoniams lankyti šitą centrą. Į grupinius terapinius užsiėmimus atėję žmonės labiau atsiveria. Ligoniai žino, kaip sunku laukti tyrimų rezultatų. Tokie žmonės centre gauna pagalbą, kad neišprotėtų per dešimt laukimo dienų. Ir jei diagnozė pasitvirtina, jie jau būna susitvarkę su pirmuoju šoku.

Chemoterapeutas turėtų išsyk rašyti siuntimą pas psichologą. Pats žmogus nenueis. Dabar ateini pas gydytoją: laba diena, diagnozė, tyrimai, receptas, viso gero! O taip norisi ramiai pasikalbėti! Grįžti į palatą su diagnoze – ir ką daryti? Juk būna, kad šeimoje blogi santykiai, nėra su kuo pasikalbėti.

Visada norėjau kūdikio. Iš pradžių atrodė, kad svajonė niekada neišsipildys. Tačiau gimė Lukas. Noriu eiti pirmyn, su meile užauginti sūnų, išauklėti, kad užaugtų doras žmogus. Dabar jau galvoju: kaip smagu būtų sulaukti anūkų. Yra stimulas gyventi.

Savo vyrui sakiau: kai sveikata pagerės, išsyk eisiu savanoriauti – dirbsiu su onkologiniais ligoniais. Su menku bagažu mažai jiems padėsi. Mano bagažas – septyneri metai išbandymų be pertraukos. Begalės vidinių ieškojimų, bendravimas su dešimtimis gydytojų ir dvasiškių. Dabar aš žinau, kas yra skausmas, nes skaudėjo visur, kur tik įmanoma. Anksčiau nė pagalvojusi nebūčiau, kad toje vietoje gali skaudėti. Dabar bendraudama su ligoniu galiu jį suprasti. Jis pasijunta geriau, kai pamato, kad aš jį suprantu. Pats nepatyręs kančios, nesuprasi kenčiančiojo, nesuvoksi kančios gylio.

 

Alvydas Česas, Klaipėdos universitetinės ligoninės Onkologijos chemoterapijos klinikos vadovas, Lietuvos onkologų chemoterapeutų draugijos prezidentas:

Dvidešimt septyneri metai ligoninėje… Nepamenu kito tokio atvejo savo praktikoje, kad pacientas su sarkoma ir metastazėmis tiek ilgai gyventų. Tarptautinėse konferencijose pasakojau apie tai. Literatūroje aprašyta tokių istorijų, bet atsakymo, kas padėjo atsilaikyti, nerandame. Galima sakyti, tai nesvarbu – svarbu, kad žmogus išgelbėtas. Bet gydytojui rūpi padėti ir kitiems.

Kasdien matau daug pacientų. Vienas sako: aš nežinau, kas bus po dviejų dienų, bet esu ramus, esu taikoje su Dievu ir savo likimu, nes visi kada nors išeisime iš šio gyvenimo. Atvažiuoja močiutė, jai beveik septyniasdešimt: „Vaikeli, aš nebijau nieko!“ Ir jai viskas gerai sekasi. O kartais atvažiuoja pikti, viduje viskas verda, visi jiems blogi. Ir giminės negeri, ir visi daktarai kalti – ne tą padarė, pražiūrėjo… Žmogus energiją nukreipia ne ten, kur reikia.

Dar mano karjeros pradžioje viena pacientė išgyveno penkis vėžius: krūties, skrandžio, gimdos, kitos krūties ir vėl skrandžio. Bet ji buvo nepaprastai pozityvi, tad visąlaik atrodė, kad kažkokia aukštesnė jėga ją saugo. Nugyveno ilgą amžių, užaugino dukrą ir toliau laimingai gyvena. Tokie atvejai gydytojui iškelia daugybę klausimų.

Kartą su Rasa buvome atsidūrę tokioje aklavietėje, kad, atrodė, teks nuleisti rankas. Gerai, kad nepuolėme į neviltį, kad iki paskutinės minutės galvojome, ką dar galime padaryti. Minčių tada buvo daug, jos buvo chaotiškos, bet viena staiga pasirodė visai reali. Išsiunčiau į Vokietiją, į Magdeburgą, du mūsų kolegas, kad garsioje onkologijos klinikoje galėtų pasitobulinti ir įdiegti naują technologiją mūsų ligoninėje. Ten dirbo pažįstamas profesorius, nepaprastai talentingas gydytojas ir mielas žmogus. Mūsų kolegos ne tik mokėsi, bet ir įvykdė, atrodytų, neįmanomą misiją – paprašė pakonsultuoti Rasą ir skirti jai Magdeburgo klinikoje naudojamą naują gydymo metodą. Ir profesorius sutiko mums padėti. Kita vertus, Rasos atvejis profesoriui buvo svarbus kaip mokslininkui, nes jis retas ir labai sudėtingas.

Ačiū Dievui, yra žmonių, su kuriais dirbdamas atsigauni. Tokia yra Rasa. Gydytojas jai atiduoda daug energijos, bet ir Rasa siunčia jam dalį savo optimizmo, ryžto, tikėjimo. Ir tada norisi padėti, ieškoti išeities iš paties tamsiausio akligatvio.

Rasa – ypač kovinga. Ji visą laiką ieško ir nepasiduoda. Rasa priverčia mus, gydytojus, susimąstyti. Gal iš pradžių buvo pernelyg optimistiška: viską įveiksime, padarysime, viskas įmanoma… Vėliau aiškiau suprato, su kokia klastinga liga jai tenka galynėtis. Ir nusiramino, išmoko džiaugtis tuo, ką turi.

Kiekvienas žmogus – individualus, tad reikia individualizuoti ir gydymą. Kuo ilgiau dirbu, tuo aiškiau matau, kad yra kažkas tokio, ko mes nežinome. Paimkime vienodo amžiaus pacientus, sergančius tuo pačiu vėžiu – atrodytų, reikia gydyti vienodai. Tačiau pamatysime, kad vienu atveju pasisekė, kitu – ne. Dabar turime tiek daug informacijos – genetinės, molekulinės; mokame ją analizuoti. Ir matome, kad vienos formulės nėra.

Mes keičiamės. Ir Rytų medicinos nebebijome, neignoruojame. Ir akupresūros nebebijome. Amerikoje adatų terapija įtraukta į standartinį papildomą gydymą, kai reikia slopinti pykinimą. Ir Lietuvoje požiūris keičiasi. Ir apie imunoterapiją kitaip ėmėme galvoti – ji padeda organizmui išsivalyti ir atstatyti sujauktą tvarką. Aš jau prieš daugelį metų numaniau, kad imunoterapija taps kertiniu onkologijos elementu. Jeigu mūsų imunitetas stabilus, jis susitvarko su vėžio ląstelėmis.

Būtų naivu galvoti, kad išgydys vien ežiuolės ar kiniški grybai. Manau, reikia kliautis mūsų medicina. Bet senoji Rytų medicina – akupunktūra, akupresūra, vaistažolės – tikrai nepakenktų. Tačiau ar turime specialistų, kurie mokėtų tai derinti? Reikia žinių ir apie meditacijas, ir apie vaistažoles. Jauni gal mano, kad su tablete įveiks bet kokį negalavimą. Bet po poros dešimtmečių praktikos pamatai, kad vien medikamento mažai.

renginys_8 renginys_6 renginys_5 renginys_4 renginys_1